Michael Powell, Emeric Pressburger - The Tales of Hoffmann (1951)

Kažin kaip atrodo vaizduotė? Kambariai be sienų, durys, kurios niekada galutinai neužsidaro, langai, atveriantys pasaulį pagal nuotaiką (nežinia, tavo ar langais aplinką žvalgančio namo). Už širmos – širma, už šios – kita širma, už šios – kita, už šios – ir vėl... Pasaulis – tuščiaviduris, o prasmė anaiptol nėra esmių ar būsenų tirštimas, prasmė yra tas tarpas, kai tavo atvaizdą veidrodyje atspindi kitas veidrodis. Vaizduotė irgi yra veidrodis, ji atspindi tą pasaulio atvaizdą, kurį rodo tavo akies veidrodis.

Filmas „The Tales of Hoffmann“ džiaugsmingai parodo, kad vaizduotės išvaizda savaip net atgrasi: tai opera, kurios scenografiją, kostiumus, makiažą matome iš arti, vadinasi, viskas išpūsta, charakterizuota tiek, kad rėžia akį, gula ant krūtinės kaip nepatogiai tiršta atmosfera. Bet skubėkime džiaugtis, nes vaizduotei nė motais – ji vėl pasislepia, šįkart už kino akies, ir mes vėl patikime, kad matome, kaip yra iš tiesų. Diskursyviam protui būtina nustatyti tiesos ir ar teiginių teisingumo, pasakojimų tikroviškumo sąlygas. Vaizduotei reikia ko kito – efektyvių sąlygų, kad išeitų sužadinti. Vaizduotė yra tikrovė tiek, kiek ji skleidžiasi. Pavyzdžiui, „Hoffmanno pasakojimų“ trečiame, Apolonijos epizode vaizduotės tirštumas išsisklaido ir lieka interjero, kostiumų butaforija – kam gi būtų įdomi tokia tikrovė?

 

kapitono Nemo estetinis autonomijos gestas

Jules Verne „Dvidešimt tūkstančių mylių po vandeniu“. Povandeninio laivo Nautilus kapitonas Nemo – „Niekas“ ar „Nė vienas“, turint omeny, kad lotynų kalboje be nemo yra ir nihil?

Kapitonas Nemo yra šauni romantinės poetinės individualybės transpozicija inžinerijos srityje. Tik pamanykit: nusivylęs žmonija inžinierius susikonstruoja vienatinį povandeninį laivą ir juo plaukiodamas įsteigia savo povandeninį pasaulį, nepriklausomą nuo sausumos gyvenimo konvencijų. Nautilas, inžinieriaus kūrinys, leidžia pačiam inžinieriui visiškai atsiskirti nuo visuomenės ir to, kas paprastai laikoma pasauliu, ir atrasti visai kitą pasaulį po vandeniu, ten, kur kiti žmonės negali gyventi, nes neturi, nemoka pasidaryti savo Nautilo. Ši genialaus inžineriaus pasaulių atradėjo figūra – analogija meno genijui, kuris negali išsitekti visuomenei įprastuose pasaulio vaizdavimosi ribose, todėl individualizuojasi per atsidavimą kūrybai ir atranda kitiems neregėtus tikrovės aspektus, užfiksuodamas juos kūriniuose. Meno atveju visuomenė naujuosius tikrovės aspektus pažįsta per genijaus kūrinius, o štai „Dvidešimties tūkstančių mylių po vandeniu“ pasakotojas profesorius Aronaksas atranda povandeninį pasaulį gavęs progą pasiplaukioti Nautilu.

Atlantida (iš Alphonse de Neuville iliustracijų 1871 m. leidimui)

Tad kapitonas Nemo yra poetinio genijaus transpozicija inžinerijos sritin. Jis nekuria naujoviškų įrenginių dėl patentų, kaip darytų nepoetinis genialus inžinierius, mokslo ar pramonės pažiba (plg. kokį Nikola Tesla ar Elon Musk). Nemo sukonstravo Nautilą sau, ne visiems. Kitaip sakant, tikrasis kapitono Nemo kūrinys yra ne tiek Nautilas, kiek visas povandeninis pasaulis, kurį Nautilas leidžia atrasti ir pažinti. Pats plaukiojimas, keliavimas vandenynais ir jūromis Nautilu yra kapitono Nemo kaip genijaus veiklos viršūnė.

Tai įdomu, nes savaip papildo atskaitinę poetinio genijaus figūrą. Mat Nemo plaukioja Nautilu ne vienas – laivui reikalinga įgula. Todėl kapitono Nemo naujoviška pasaulio vizija reikalauja ir socialinių naujovių, t. y. jis turi suburti sau „komandą“, žmones, kurie kartu su juo pasiryžtų išsižadėti sausumos ir persikelti į vandenyną. Tikriausiai net nėra kaip atskirti kelionės ieškoti naujų tikrovės aspektų ir socialinių naujovių. Juk Nautilas nėra pirmesnis už įgulą. Kaip poetinis-inžinerinis kūrinys, leidžiantis pozityviai įsivaizduoti atsiskyrimą nuo visuomenės (be Nautilo tai galėtų būti tiesiog frustracija, neviltis ar depresija), povandeninį keliavimą jūromis ir vandenynais, Nautilas būtinai reikalingas įgulos, tos kelionės bendražygių. Panašiai ir kitur: jeigu naujiems tikrovės aspektams atrasti reikalinga meninė kūryba, kūriniai, tai jie būtinai numato skaitytojus, žiūrovus, bendraminčius ar kt. Todėl Nautilo įgula šiek tiek panaši į kokio menininko sekėjų bendruomenę: kaip ir Nautilo įgulos nariai, skaitytojai, kūriniuose ar veikaluose atradę naujus tikrovės aspektus, priversti kartu – pagal savo gebėjimus – atsižadėti ankstesnio supratimo apie tikrovę.

Tai yra estetinio autonomijos gesto šaknis – dėl kūrybinių atradimų, dėl povandeninių atradimų keliaujant Nautilu pasaulis ima skilti, jam reikia naujo pavidalo, naujos bendrystės, galbūt naujos tvarkos.

Šiuo atžvilgiu labai iškalbinga „Dvidešimties tūkstančių mylių po vandeniu“ pirmosios dalies baigiamoji scena, kai Nemo su Nautilo įgulos nariai laidoja kol kas nežinomom aplinkybėm (pasakotojas profesorius Aronaksas buvo užmigdytas ir nieko nematė) žuvusį bendražygį. Laidoja ne sausumoje, bet po vandeniu: vis tiek žemėje, kaip ir visi žmonės, bet kitoje žemėje, kuri yra tik Nautilo žmonių pasaulyje (kitiems tai vandenyno ar jūros dugnas).

Šioje scenoje itin ryšku, kad kelionės Nautilu yra ne tik genijaus-inžinieriaus įgalintas tikrovės tyrinėjimas, bet ir naujas visuomenės modelis. Tai pabrėžiama supriešinant sausumos pasaulio ir povandeninio pasaulio prielaidas apie tai, kas vertinga. Narų būrys žygiuoja po vandeniu gilyn į koralinį mišką. Dalyvauti žygyje pakviestas Aronaksas nuodugniai aprašo nuostabią rūšių įvairovę – povandeninio miško turtus. Tai visapusiški turtai: jie ir gražūs, ir teikia naudingą žinojimą apie pasaulį, ir brangūs piniginiu atžvilgiu. Bet pasiekus žygio tikslą paaiškėja, kad čia vyks žuvusiojo įgulos nario laidotuvės. Kitaip sakant, tai, kas sausumos pasaulio požiūriu yra pasisavintini turtai, gėrybės, povandeninio pasaulio požiūriu kaip tik yra neliečiama kosmologinės reikšmės vieta. Kaip sako pats kapitonas Nemo, koralų miške palaidoti bendražygiai bus saugūs ne tik nuo ryklių, bet ir nuo žmonių.

Laidotuvių koralų miške scenoje Nemo ir Nautilo įgula pademonstruoja, kad jų povandeninės kelionės yra ne laikinas pabėgimas nuo normalaus gyvenimo sausumoje, bet ryžto įsteigti naują pasaulį išraiška. Nautilo žmonės turi savo kapines, ritualus, vadinasi, jų povandeninis gyvenimas yra normalus. Genialus poetinis inžinerinis kūrinys Nautilas – tai atskaitos taškas naujiems tikrovės aspektams atrasti, bet kapitonas Nemo tuos atradimus paskiria ne naudos ar šlovės siekiui, bet laisvės ir autonomijos ieškojimui.

Mane privertė suklusti šita inžinerinės ir socialinės fantazijos įtarpinta estetikos ir pasaulėkūros, estetikos ir autonomijos jungtis. Esu pratęs galvoti atskirai apie estetiką ir autonomiją – ir vargu ar iš to kas nors gero išėjo. Gal išties estetika gali išsipildyt tik per autonomiją ir atvirkščiai?

where is vilnius

Naujos užsieniui skirtos Vilniaus reklamos kampanijos šūkis Vilnius: amazing wherever you think it is. Pirmiausia įdomu tai, kad lietuviškai jis verčiamas „Vilnius – nuostabus, kur bebūtų“. Lietuviškoje formuluotėje nelieka „you think“, o su šituo veiksniu ir modaliniu veiksmažodžiu šūkis pažodiškai verstųsi daugmaž kaip „nuostabus, kad ir kur manytum, kad jis yra“.

Taigi pirma visko labai aiškiai orientuojamasi į standartizuotą žinojimą (kiek manymas yra žinojimo tipas), kur yra Vilnius. Tai matyti ir reklaminiame klipe, kurio pagrindinė pasakojimo gija yra klausimėlio tipo žaidimas užsienio miestų gatvėse klausiant žmonių, gal jie žino. Iškart reik paminėti, kad reklaminio klipo antra euforinė dalis (nuo 1:34) prasideda nuo peripetijos, kai būtent tai ir atskleidžiama, – kalbinamiems žmonėms pasakoma, „What if I told you Vilnius is in Lithuania“, jie nustemba, susipranta, užkadrinis balsas užtikrintai praneša, „Welcome to Vilnius, Lithuania.“

Man įdomi viena smulkmena, kad orientuojantis į užsieniečių žinojimą apie Vilnių klausiama būtent „do you know where it is?“ Nes juk tai anaiptol nėra vienintelis būdas orientuotis į žinojimą. Pavyzdžiui, būtų galima klausti „what is“, „did you know that...“ ar net „would you like to know...“ Per klausimo formą „do you know where it is“ Vilnius miestas hierarchiškai (ir standartiškai) sukabinamas su šalimi Lietuva. Implicitiškai klausiama „do you know that Vilnius is in Lithuania“, nes Vilnius pačių klausinėtojų suvokiamas kaip Lietuvos reprezentantas.

Patinka mums tokia formuluotė ar ne, ji gerokai nutolina visą klipą nuo šūkio, ypač nuo jo centre esančio žodžio „amazing“, „nuostabus“. Gal Vilnius ir nuostabus (tai kitas klausimas), bet tikrai ne dėl to, kad yra Lietuvoje. Nuostabumas priklauso ne nuo visuotinio žinojimo, kur pasaulyje yra Vilnius, bet nuo to, ką individualiai galima išgyventi vienaip ar kitaip patiriant Vilnių. Todėl, klausiant tiesiai šviesiai, koks gi išvis skirtumas, kur Vilnius yra? Arba – gerai, suprantu, kad čia toks „žinai / nežinai“ humoras, bet koks tada skirtumas, ar Vilnius nuostabus, ar pasibjaurėtinas? Manau, klipe nebuvo sukurta būtent ši sąsaja, kuri tvirtinama šūkiu: sužinojus, kad Vilnius yra Lietuvos sostinė, joks „amazing“ nepasidaro, todėl humoras neoriginalus ir turbūt nelabai paveikus.

(Humoro atžvilgiu klipe simpatiška ta dalis, kur imituojamas retro video gidas. Turbūt dėl to, kad Vilniaus Senamiesčiui tinka retro filtras, kadravimas ir šiek tiek nestabili kamera. Bet tai irgi niekaip nesusiję su „klausimėlio iššūkiu“, nes klausimas apie vietą stilistiškai keičiamas nuoroda į laiką.)

Kita įdomi smulkmena – pasakos tipo video pasakojimo įvietinimas, „kažkur Vakarų Europoje...“

Įdomu, kad taip kuriamas atspindys vakariečių klausimėlio dalyvių nežinojimui, kur gi tasai Vilnius. Tai gal būtų šaunus lygiavertiškumo iššūkis, jeigu tik antra klipo dalis nebūtų skirta įtikinti tuos pačius Vakarų Europos gyventojus, kad Vilnius yra amazing. Mat Vakarų Europai šiuo metu nereikia įrodinėti, kad ten amazing. Rytų ir Vidurio Europai gal irgi nereikėtų įrodinėti, galbūt kitokia strategija būtų veiksmingesnė, bet jeigu jau tai įrodinėjama, tai pripažįstamas pirmesnis nelygiavertiškumas, o pasakymas „somewhere in Western Europe“ tada tampa gana naivus: mes suprantame, kad video pasakotojas iš tikrųjų kuo puikiausiai žino, kur ten Vakarų Europoje jis buvo, tik apsimeta „ant bajerio“. Bet gal nelabai amazing būti lygiaverčiais ant bajerio?

Antroje, euforinėje klipo dalyje gal šiek tiek linkstama konstruoti mano prieš tai minėtą individualų Vilniaus nuostabumo išgyvenimą, bet nuslystama į įsimintinų vietų katalogo žanrą (tai visiškai būdinga ir humoristiniam retro gidui). Šitoks pasirinkimas ypač įdomus lyginant antrą klipo dalį su jo pradžia, kur rodoma Vakarų Europa. Ten praktiškai nerodomos jokios įsimintinos vietos. Video pasakotojas išsiduoda: Vakarų Europoje faina ir be įsimintinų vietų, šiaip būti, o Vilnius pretenduoja suteikti išskirtinę nerealią patirtį, tik neaišku, kokia ji galėtų būti, todėl griebiamasi seno gero katalogo.

Tuo visai nenoriu pasakyti, kad tokios patirties nėra, neabejoju, kad jos esama gausiai ir įvairios, tiktai šis klipas jos neparodo.

kalba, atvaizdas, retorinė žuvis

O šita kampanija, atrodo, neužknis, bus įdomesnė praeinant pažiūrėti (jei bus gatvėje, nes nemačiau). Yra kuo pasidžiaugti, bet ir ką prikišti.

https://www.facebook.com/NykstaZuvys/
https://nykstazuvys.lt/

Pradėti aptarimą verta nuo mokslo finansavimo – lietuvių kalbos išteklių žodyne http://lkiis.lki.lt net nėra tokios „jūra iki kelių“ reikšmės, kokia posakis vartojamas šituose atvaizduose. Yra tik reikšmė, kai posakis taikomas pagyrūnui. Atvaizduose kartojamą reikšmę gal labiausiai įtvirtino „B'Avarijos“ daina iš albumo „Labai“? Jeigu taip, tai yra pagrindo sakyti, kad ta grupė vis dėlto kažką ir sukūrė. Bet tai buvo dar 2003 m., prieš 16–17 metų... Blogas žodynas!

Taigi, reklamoje žaidžiama žodžiais ir posakiais, kokius juos siūlo kalbos vartosena, t. y. kažkiek savaiminis kalbėjimas. Toks yra posakis „man / tau / jam ar jai jūra iki kelių“, kai sakom, kad kažkas yra pernelyg atsipalaidavęs, nesureikšmina kažko svarbaus. Tikėtina, kad posakis kilęs iš poilsiavimo kontekstų, maudynių ir pan. O, bet pramoninė žvejyba dažnai irgi vyksta jūrose! Tai štai ir stovim jūroje iki kelių, nesirūpindami dėl žuvų, kurias ten gaudome. Labai paprasta, bet iš tikro atsipalaidavimo ir komercinės žvejybos sąsaja visai nėra savaime suprantama, tai veiksmingas kūrybinis momentas.

Šitą kūrybinį momentą galėtume aprašyti kaip figūratyvios kalbos įtiesioginimą. Posakyje įprasta vartoti sakinį „tau jūra [yra]“ nereferentiškai: sakom „jūra iki kelių“ nebūdami prie jūros, jūra čia gal svarbi posakio kilmei, bet ne jo vartojimui. Bet pasistengus sukurti reikiamas sąlygas galima sugrąžinti referentiškumą. Šiuo atveju tomis sąlygomis paverstas komercinės žvejybos ir jos ekologinio poveikio kontekstas („nyksta žuvys, o tu vartoji“), taip pat jūra nuotraukoje. Dėl to „tau jūra [yra]“ susyjo su tikromis jūromis.

Kalbos atžvilgiu tai yra prasmės žaidimas, nes pats posakis „tau jūra iki kelių“ priklauso mums visiems ir niekam konkrečiai, todėl tas, kas jį sutiesiogina, neprisiima kokio nors teiginio ar tvirtinimo, tik išpildo galimybę, kurią teikia kalba. Kitaip sakant, į mus kreipiamasi ne tiesiogiai, bet tarpininkaujant mūsų pačių kalbėjimo įpročiams. Posakiu taip sužaidžiama, kad mums pasikeistų jo prasmė ir būtent per šitą pasikeitimo momentą mus pasiektų didaktinė „žinutė“. Taip sukuriama kalbinė vertė (naujoviškas posakio pavartojimo atvejis) ir išgaunamas retorinis poveikis (labai retas dalykas Lietuvoje). Vat reikia mokėti pasiimti kalbos dovanas!

Meistriškai panaudotas posakis parankus ir dėl to, kad jis formuluojamas naudininku. Tai palengvina didaktikos darbą: jei būtų „nyksta žuvys, o tu!“, galėtų skambėti šiurkščiai, o dabar tarsi savaime, dėl pačios kalbos išeina, kad tu įsivėlęs į šitą problemą, bet tai toks bendras tu, jis kaip kreipinys nugludintas paties posakio įprastumo, todėl tave pakibins veikiau švelniai.

Be abejo, taip ieškoma priimtinos adresato pozicijos, kurią būtų galima sieti su grėsmingu „Nyksta žuvys“. Tai kvietimas atsakingam vartojimui, o vartotojas yra jautri esybė, kuri labai atpratusi nuo priekaištų (bent jau tiesioginių). Ar tai „pataikavimas niekingiems vartotojams“? Net jei taip yra, nežinau, ar esamomis aplinkybėmis tai vertintina vienareikšmiškai neigiamai. O gal tai atsargumas. Gal tokia subtilumo forma. Visi variantai gali būti strategiški.

Mažiau pavykęs man atrodo atvaizdas. Jis irgi naudojamas posakiui sutiesioginti: vaizduojami žmonės „jūroje iki kelių“. Taip pat atvaizdas atkartoja didaktinę dalį, „Rinkis atsakingai, ką valgysi“, – galima sakyti, sukonkretina komercinį kontekstą, kuriame čia mokoma „rinktis“. Problema čia tokia, kad žodinė reklamos dalis yra plačiąja prasme kreipinys: deiktinis „tu“ užmezga kontaktą, liepiamoji nuosaka nustato didaktinį modalumą. Bet atvaizdas šituo atžvilgiu yra nutolęs. Jis neutralus, be kreipinio – net modelių žvilgsniai nutolinti, jie yra ne žiūrintieji, o matomieji. Todėl nuotraukos galbūt yra, kaip čia pasakius, šiek tiek per žavios? Be rizikos? Gal čia perdėtas atsargumas, bet atvaizdo potencialas betarpiškumui man atrodo neišieškotas.

Taip pat kliūva ir žuvis atvaizde. Kokia ji? Jokia. Taip sakant, „anoniminė“ žuvis-produktas, tokia, kuri kasdienybėje pabrėžtinai nepastebima, ir čia taip pat. Na, taip, žuvis čia matosi per sietkos akis, bet ji eksponuojama kaip dviguba metonimija: žuvų jūroje ir žuvų parduotuvėse. Kitaip sakant, tai retorinė žuvis, ji skirta – ir vėl – tik žmonėms vartoti. Taip nori nenori pakartojamas abejingumo principas, prieš kurį pasisakoma, ir nepratęsiamas kūrybinis impulsas, kurį pavyko išgauti iš kalbos.

Tai va. Saugokim žuvų populiacijas!

P. S. 2020 01 23 – pusiau dėl žaidimo, bet ne visai, nes teminis ryšys yra, kampanijos nuotraukas įdomu palyginti su Gretos Thunberg nuotrauka The Times viršeliui: atsižvelgiant į poziciją, iš kurios subjektas matomas, į subjekto esatį, santykį su erdve, laiku, į laikyseną, aprangą ir pan. Kol kas gal pakaks tiesiog sudėti nuotraukas šalia.