Jules Verne „Dvidešimt tūkstančių mylių po vandeniu“. Povandeninio laivo Nautilus kapitonas Nemo – „Niekas“ ar „Nė vienas“, turint omeny, kad lotynų kalboje be nemo yra ir nihil?
Kapitonas Nemo yra šauni romantinės poetinės individualybės transpozicija inžinerijos srityje. Tik pamanykit: nusivylęs žmonija inžinierius susikonstruoja vienatinį povandeninį laivą ir juo plaukiodamas įsteigia savo povandeninį pasaulį, nepriklausomą nuo sausumos gyvenimo konvencijų. Nautilas, inžinieriaus kūrinys, leidžia pačiam inžinieriui visiškai atsiskirti nuo visuomenės ir to, kas paprastai laikoma pasauliu, ir atrasti visai kitą pasaulį po vandeniu, ten, kur kiti žmonės negali gyventi, nes neturi, nemoka pasidaryti savo Nautilo. Ši genialaus inžineriaus pasaulių atradėjo figūra – analogija meno genijui, kuris negali išsitekti visuomenei įprastuose pasaulio vaizdavimosi ribose, todėl individualizuojasi per atsidavimą kūrybai ir atranda kitiems neregėtus tikrovės aspektus, užfiksuodamas juos kūriniuose. Meno atveju visuomenė naujuosius tikrovės aspektus pažįsta per genijaus kūrinius, o štai „Dvidešimties tūkstančių mylių po vandeniu“ pasakotojas profesorius Aronaksas atranda povandeninį pasaulį gavęs progą pasiplaukioti Nautilu.
Tad kapitonas Nemo yra poetinio genijaus transpozicija inžinerijos sritin. Jis nekuria naujoviškų įrenginių dėl patentų, kaip darytų nepoetinis genialus inžinierius, mokslo ar pramonės pažiba (plg. kokį Nikola Tesla ar Elon Musk). Nemo sukonstravo Nautilą sau, ne visiems. Kitaip sakant, tikrasis kapitono Nemo kūrinys yra ne tiek Nautilas, kiek visas povandeninis pasaulis, kurį Nautilas leidžia atrasti ir pažinti. Pats plaukiojimas, keliavimas vandenynais ir jūromis Nautilu yra kapitono Nemo kaip genijaus veiklos viršūnė.
Tai įdomu, nes savaip papildo atskaitinę poetinio genijaus figūrą. Mat Nemo plaukioja Nautilu ne vienas – laivui reikalinga įgula. Todėl kapitono Nemo naujoviška pasaulio vizija reikalauja ir socialinių naujovių, t. y. jis turi suburti sau „komandą“, žmones, kurie kartu su juo pasiryžtų išsižadėti sausumos ir persikelti į vandenyną. Tikriausiai net nėra kaip atskirti kelionės ieškoti naujų tikrovės aspektų ir socialinių naujovių. Juk Nautilas nėra pirmesnis už įgulą. Kaip poetinis-inžinerinis kūrinys, leidžiantis pozityviai įsivaizduoti atsiskyrimą nuo visuomenės (be Nautilo tai galėtų būti tiesiog frustracija, neviltis ar depresija), povandeninį keliavimą jūromis ir vandenynais, Nautilas būtinai reikalingas įgulos, tos kelionės bendražygių. Panašiai ir kitur: jeigu naujiems tikrovės aspektams atrasti reikalinga meninė kūryba, kūriniai, tai jie būtinai numato skaitytojus, žiūrovus, bendraminčius ar kt. Todėl Nautilo įgula šiek tiek panaši į kokio menininko sekėjų bendruomenę: kaip ir Nautilo įgulos nariai, skaitytojai, kūriniuose ar veikaluose atradę naujus tikrovės aspektus, priversti kartu – pagal savo gebėjimus – atsižadėti ankstesnio supratimo apie tikrovę.
Tai yra estetinio autonomijos gesto šaknis – dėl kūrybinių atradimų, dėl povandeninių atradimų keliaujant Nautilu pasaulis ima skilti, jam reikia naujo pavidalo, naujos bendrystės, galbūt naujos tvarkos.
Kapitonas Nemo yra šauni romantinės poetinės individualybės transpozicija inžinerijos srityje. Tik pamanykit: nusivylęs žmonija inžinierius susikonstruoja vienatinį povandeninį laivą ir juo plaukiodamas įsteigia savo povandeninį pasaulį, nepriklausomą nuo sausumos gyvenimo konvencijų. Nautilas, inžinieriaus kūrinys, leidžia pačiam inžinieriui visiškai atsiskirti nuo visuomenės ir to, kas paprastai laikoma pasauliu, ir atrasti visai kitą pasaulį po vandeniu, ten, kur kiti žmonės negali gyventi, nes neturi, nemoka pasidaryti savo Nautilo. Ši genialaus inžineriaus pasaulių atradėjo figūra – analogija meno genijui, kuris negali išsitekti visuomenei įprastuose pasaulio vaizdavimosi ribose, todėl individualizuojasi per atsidavimą kūrybai ir atranda kitiems neregėtus tikrovės aspektus, užfiksuodamas juos kūriniuose. Meno atveju visuomenė naujuosius tikrovės aspektus pažįsta per genijaus kūrinius, o štai „Dvidešimties tūkstančių mylių po vandeniu“ pasakotojas profesorius Aronaksas atranda povandeninį pasaulį gavęs progą pasiplaukioti Nautilu.
 |
| Atlantida (iš Alphonse de Neuville iliustracijų 1871 m. leidimui) |
Tai įdomu, nes savaip papildo atskaitinę poetinio genijaus figūrą. Mat Nemo plaukioja Nautilu ne vienas – laivui reikalinga įgula. Todėl kapitono Nemo naujoviška pasaulio vizija reikalauja ir socialinių naujovių, t. y. jis turi suburti sau „komandą“, žmones, kurie kartu su juo pasiryžtų išsižadėti sausumos ir persikelti į vandenyną. Tikriausiai net nėra kaip atskirti kelionės ieškoti naujų tikrovės aspektų ir socialinių naujovių. Juk Nautilas nėra pirmesnis už įgulą. Kaip poetinis-inžinerinis kūrinys, leidžiantis pozityviai įsivaizduoti atsiskyrimą nuo visuomenės (be Nautilo tai galėtų būti tiesiog frustracija, neviltis ar depresija), povandeninį keliavimą jūromis ir vandenynais, Nautilas būtinai reikalingas įgulos, tos kelionės bendražygių. Panašiai ir kitur: jeigu naujiems tikrovės aspektams atrasti reikalinga meninė kūryba, kūriniai, tai jie būtinai numato skaitytojus, žiūrovus, bendraminčius ar kt. Todėl Nautilo įgula šiek tiek panaši į kokio menininko sekėjų bendruomenę: kaip ir Nautilo įgulos nariai, skaitytojai, kūriniuose ar veikaluose atradę naujus tikrovės aspektus, priversti kartu – pagal savo gebėjimus – atsižadėti ankstesnio supratimo apie tikrovę.
Tai yra estetinio autonomijos gesto šaknis – dėl kūrybinių atradimų, dėl povandeninių atradimų keliaujant Nautilu pasaulis ima skilti, jam reikia naujo pavidalo, naujos bendrystės, galbūt naujos tvarkos.
Šiuo atžvilgiu labai iškalbinga „Dvidešimties tūkstančių mylių po vandeniu“ pirmosios dalies baigiamoji scena, kai Nemo su Nautilo įgulos nariai laidoja kol kas nežinomom aplinkybėm (pasakotojas profesorius Aronaksas buvo užmigdytas ir nieko nematė) žuvusį bendražygį. Laidoja ne sausumoje, bet po vandeniu: vis tiek žemėje, kaip ir visi žmonės, bet kitoje žemėje, kuri yra tik Nautilo žmonių pasaulyje (kitiems tai vandenyno ar jūros dugnas).
Šioje scenoje itin ryšku, kad kelionės Nautilu yra ne tik genijaus-inžinieriaus įgalintas tikrovės tyrinėjimas, bet ir naujas visuomenės modelis. Tai pabrėžiama supriešinant sausumos pasaulio ir povandeninio pasaulio prielaidas apie tai, kas vertinga. Narų būrys žygiuoja po vandeniu gilyn į koralinį mišką. Dalyvauti žygyje pakviestas Aronaksas nuodugniai aprašo nuostabią rūšių įvairovę – povandeninio miško turtus. Tai visapusiški turtai: jie ir gražūs, ir teikia naudingą žinojimą apie pasaulį, ir brangūs piniginiu atžvilgiu. Bet pasiekus žygio tikslą paaiškėja, kad čia vyks žuvusiojo įgulos nario laidotuvės. Kitaip sakant, tai, kas sausumos pasaulio požiūriu yra pasisavintini turtai, gėrybės, povandeninio pasaulio požiūriu kaip tik yra neliečiama kosmologinės reikšmės vieta. Kaip sako pats kapitonas Nemo, koralų miške palaidoti bendražygiai bus saugūs ne tik nuo ryklių, bet ir nuo žmonių.
Laidotuvių koralų miške scenoje Nemo ir Nautilo įgula pademonstruoja, kad jų povandeninės kelionės yra ne laikinas pabėgimas nuo normalaus gyvenimo sausumoje, bet ryžto įsteigti naują pasaulį išraiška. Nautilo žmonės turi savo kapines, ritualus, vadinasi, jų povandeninis gyvenimas yra normalus. Genialus poetinis inžinerinis kūrinys Nautilas – tai atskaitos taškas naujiems tikrovės aspektams atrasti, bet kapitonas Nemo tuos atradimus paskiria ne naudos ar šlovės siekiui, bet laisvės ir autonomijos ieškojimui.
Mane privertė suklusti šita inžinerinės ir socialinės fantazijos įtarpinta estetikos ir pasaulėkūros, estetikos ir autonomijos jungtis. Esu pratęs galvoti atskirai apie estetiką ir autonomiją – ir vargu ar iš to kas nors gero išėjo. Gal išties estetika gali išsipildyt tik per autonomiją ir atvirkščiai?
