Naujos užsieniui skirtos Vilniaus reklamos kampanijos šūkis Vilnius: amazing wherever you think it is. Pirmiausia įdomu tai, kad lietuviškai jis verčiamas „Vilnius – nuostabus, kur bebūtų“. Lietuviškoje formuluotėje nelieka „you think“, o su šituo veiksniu ir modaliniu veiksmažodžiu šūkis pažodiškai verstųsi daugmaž kaip „nuostabus, kad ir kur manytum, kad jis yra“.
Taigi pirma visko labai aiškiai orientuojamasi į standartizuotą žinojimą (kiek manymas yra žinojimo tipas), kur yra Vilnius. Tai matyti ir reklaminiame klipe, kurio pagrindinė pasakojimo gija yra klausimėlio tipo žaidimas užsienio miestų gatvėse klausiant žmonių, gal jie žino. Iškart reik paminėti, kad reklaminio klipo antra euforinė dalis (nuo 1:34) prasideda nuo peripetijos, kai būtent tai ir atskleidžiama, – kalbinamiems žmonėms pasakoma, „What if I told you Vilnius is in Lithuania“, jie nustemba, susipranta, užkadrinis balsas užtikrintai praneša, „Welcome to Vilnius, Lithuania.“
Man įdomi viena smulkmena, kad orientuojantis į užsieniečių žinojimą apie Vilnių klausiama būtent „do you know where it is?“ Nes juk tai anaiptol nėra vienintelis būdas orientuotis į žinojimą. Pavyzdžiui, būtų galima klausti „what is“, „did you know that...“ ar net „would you like to know...“ Per klausimo formą „do you know where it is“ Vilnius miestas hierarchiškai (ir standartiškai) sukabinamas su šalimi Lietuva. Implicitiškai klausiama „do you know that Vilnius is in Lithuania“, nes Vilnius pačių klausinėtojų suvokiamas kaip Lietuvos reprezentantas.
Patinka mums tokia formuluotė ar ne, ji gerokai nutolina visą klipą nuo šūkio, ypač nuo jo centre esančio žodžio „amazing“, „nuostabus“. Gal Vilnius ir nuostabus (tai kitas klausimas), bet tikrai ne dėl to, kad yra Lietuvoje. Nuostabumas priklauso ne nuo visuotinio žinojimo, kur pasaulyje yra Vilnius, bet nuo to, ką individualiai galima išgyventi vienaip ar kitaip patiriant Vilnių. Todėl, klausiant tiesiai šviesiai, koks gi išvis skirtumas, kur Vilnius yra? Arba – gerai, suprantu, kad čia toks „žinai / nežinai“ humoras, bet koks tada skirtumas, ar Vilnius nuostabus, ar pasibjaurėtinas? Manau, klipe nebuvo sukurta būtent ši sąsaja, kuri tvirtinama šūkiu: sužinojus, kad Vilnius yra Lietuvos sostinė, joks „amazing“ nepasidaro, todėl humoras neoriginalus ir turbūt nelabai paveikus.
(Humoro atžvilgiu klipe simpatiška ta dalis, kur imituojamas retro video gidas. Turbūt dėl to, kad Vilniaus Senamiesčiui tinka retro filtras, kadravimas ir šiek tiek nestabili kamera. Bet tai irgi niekaip nesusiję su „klausimėlio iššūkiu“, nes klausimas apie vietą stilistiškai keičiamas nuoroda į laiką.)
Kita įdomi smulkmena – pasakos tipo video pasakojimo įvietinimas, „kažkur Vakarų Europoje...“
Įdomu, kad taip kuriamas atspindys vakariečių klausimėlio dalyvių nežinojimui, kur gi tasai Vilnius. Tai gal būtų šaunus lygiavertiškumo iššūkis, jeigu tik antra klipo dalis nebūtų skirta įtikinti tuos pačius Vakarų Europos gyventojus, kad Vilnius yra amazing. Mat Vakarų Europai šiuo metu nereikia įrodinėti, kad ten amazing. Rytų ir Vidurio Europai gal irgi nereikėtų įrodinėti, galbūt kitokia strategija būtų veiksmingesnė, bet jeigu jau tai įrodinėjama, tai pripažįstamas pirmesnis nelygiavertiškumas, o pasakymas „somewhere in Western Europe“ tada tampa gana naivus: mes suprantame, kad video pasakotojas iš tikrųjų kuo puikiausiai žino, kur ten Vakarų Europoje jis buvo, tik apsimeta „ant bajerio“. Bet gal nelabai amazing būti lygiaverčiais ant bajerio?
Antroje, euforinėje klipo dalyje gal šiek tiek linkstama konstruoti mano prieš tai minėtą individualų Vilniaus nuostabumo išgyvenimą, bet nuslystama į įsimintinų vietų katalogo žanrą (tai visiškai būdinga ir humoristiniam retro gidui). Šitoks pasirinkimas ypač įdomus lyginant antrą klipo dalį su jo pradžia, kur rodoma Vakarų Europa. Ten praktiškai nerodomos jokios įsimintinos vietos. Video pasakotojas išsiduoda: Vakarų Europoje faina ir be įsimintinų vietų, šiaip būti, o Vilnius pretenduoja suteikti išskirtinę nerealią patirtį, tik neaišku, kokia ji galėtų būti, todėl griebiamasi seno gero katalogo.
Tuo visai nenoriu pasakyti, kad tokios patirties nėra, neabejoju, kad jos esama gausiai ir įvairios, tiktai šis klipas jos neparodo.
Patinka mums tokia formuluotė ar ne, ji gerokai nutolina visą klipą nuo šūkio, ypač nuo jo centre esančio žodžio „amazing“, „nuostabus“. Gal Vilnius ir nuostabus (tai kitas klausimas), bet tikrai ne dėl to, kad yra Lietuvoje. Nuostabumas priklauso ne nuo visuotinio žinojimo, kur pasaulyje yra Vilnius, bet nuo to, ką individualiai galima išgyventi vienaip ar kitaip patiriant Vilnių. Todėl, klausiant tiesiai šviesiai, koks gi išvis skirtumas, kur Vilnius yra? Arba – gerai, suprantu, kad čia toks „žinai / nežinai“ humoras, bet koks tada skirtumas, ar Vilnius nuostabus, ar pasibjaurėtinas? Manau, klipe nebuvo sukurta būtent ši sąsaja, kuri tvirtinama šūkiu: sužinojus, kad Vilnius yra Lietuvos sostinė, joks „amazing“ nepasidaro, todėl humoras neoriginalus ir turbūt nelabai paveikus.
(Humoro atžvilgiu klipe simpatiška ta dalis, kur imituojamas retro video gidas. Turbūt dėl to, kad Vilniaus Senamiesčiui tinka retro filtras, kadravimas ir šiek tiek nestabili kamera. Bet tai irgi niekaip nesusiję su „klausimėlio iššūkiu“, nes klausimas apie vietą stilistiškai keičiamas nuoroda į laiką.)
Kita įdomi smulkmena – pasakos tipo video pasakojimo įvietinimas, „kažkur Vakarų Europoje...“
Antroje, euforinėje klipo dalyje gal šiek tiek linkstama konstruoti mano prieš tai minėtą individualų Vilniaus nuostabumo išgyvenimą, bet nuslystama į įsimintinų vietų katalogo žanrą (tai visiškai būdinga ir humoristiniam retro gidui). Šitoks pasirinkimas ypač įdomus lyginant antrą klipo dalį su jo pradžia, kur rodoma Vakarų Europa. Ten praktiškai nerodomos jokios įsimintinos vietos. Video pasakotojas išsiduoda: Vakarų Europoje faina ir be įsimintinų vietų, šiaip būti, o Vilnius pretenduoja suteikti išskirtinę nerealią patirtį, tik neaišku, kokia ji galėtų būti, todėl griebiamasi seno gero katalogo.
Tuo visai nenoriu pasakyti, kad tokios patirties nėra, neabejoju, kad jos esama gausiai ir įvairios, tiktai šis klipas jos neparodo.
