Kažin
kaip atrodo vaizduotė? Kambariai be sienų, durys, kurios niekada
galutinai neužsidaro, langai, atveriantys pasaulį pagal nuotaiką
(nežinia, tavo ar langais aplinką žvalgančio namo). Už širmos – širma, už
šios – kita širma, už šios – kita, už šios – ir vėl... Pasaulis –
tuščiaviduris, o prasmė anaiptol nėra esmių ar būsenų tirštimas, prasmė yra
tas tarpas, kai tavo atvaizdą veidrodyje atspindi kitas veidrodis.
Vaizduotė irgi yra veidrodis, ji atspindi tą pasaulio atvaizdą, kurį
rodo tavo akies veidrodis.
Filmas „The Tales of Hoffmann“ džiaugsmingai parodo, kad vaizduotės išvaizda savaip net atgrasi: tai opera, kurios scenografiją, kostiumus, makiažą matome iš arti, vadinasi, viskas išpūsta, charakterizuota tiek, kad rėžia akį, gula ant krūtinės kaip nepatogiai tiršta atmosfera. Bet skubėkime džiaugtis, nes vaizduotei nė motais – ji vėl pasislepia, šįkart už kino akies, ir mes vėl patikime, kad matome, kaip yra iš tiesų. Diskursyviam protui būtina nustatyti tiesos ir ar teiginių teisingumo, pasakojimų tikroviškumo sąlygas. Vaizduotei reikia ko kito – efektyvių sąlygų, kad išeitų sužadinti. Vaizduotė yra tikrovė tiek, kiek ji skleidžiasi. Pavyzdžiui, „Hoffmanno pasakojimų“ trečiame, Apolonijos epizode vaizduotės tirštumas išsisklaido ir lieka interjero, kostiumų butaforija – kam gi būtų įdomi tokia tikrovė?
