liapsuso analogai poezijoje - Išnyksiu kaip dūmas 2

Prieš tęsiant, pirma – teminis atvaizdas įrašui papuošti, romantikas ir dūmas:

Antra – kelios pastabos apie komentarus.

Aistė K. išsklaidė (kaip dūmą) detektyvą dėl galimos semantiškai nuoseklesnės išplėstinio pažyminio formos: pasirodo, pirmame leidime (taip pat keliuose vėlesniuose) ir buvo forma „iszblaszkomas vėjo“

Iš pirmo „Pavasario balsų“ leidimo 1895 m.

Taigi klausimas dėl formos parinkimo sprendėsi ir teksto redagavimo istorijoje. Man atrodo, dėl to dar įdomiau interpretuoti pagal analogiją su kalbiniais liapsusais, nes jie irgi susiję su tinkamo išsireiškimo parinkimu. O jau kaip tas dvi, teksto redagavimo istorijos ir semantikos, plotmes susieti – tolesnė problema.

.

Šiuo atžvilgiu Paulius S. pastebėjo, kad „neblaškomas“ veikiausiai atsirado vengiant kartojimo „Isz“-„isz“. Galvojant apie redagavimą tai atrodo pagrįsta; apie semantiką spręsti nepadeda. Dėl to man dabar atrodo apdairiausia prisiimti praktiškai patogią poziciją, kad ieškodamas liapsuso analogo atskiriu autoriaus veiklą, kuriai taikomas paaiškinimas „Isz“-„isz“ vengimu, ir eilėraščio kalbančio subjekto veiklą – dramatišką monologą, kuriame forma „neblaškomas“ atrodo kaip deformacija. Pats dėl nežinojimo sufantazavau deformaciją nulėmusį pakeitimą iš „išblaškomas“ į „neblaškomas“, bet štai istorinė medžiaga jį patvirtino. Žaisdami perkėlimais tarp plotmių galėtume įsivaizduoti, kad skirtingų teksto versijų išklotinė yra lyg subjekto intencijos diagrama ir parodo, kaip jis norėjo sakyti „iszblaszkomas“, bet galiausiai pasakė „neblaškomas“.¹

Dabar galiu tęsti, ką pradėjęs.

Praeitą įrašą baigiau pabandęs suformuluoti liapsuso logiką atitinkantį klausimą eilėraščiui: kodėl šiaip jau labai tvarkingos logikos tekste per deformuotą palyginimą susipina priešingos reikšmės, vienu metu žyminčios pražūtingus išorinio pasaulio dėsnius ir izoliuotą ramybės būseną?

Šitaip iškėlus klausimą, reikia bandyti aiškinti palyginimą kaip dūmas, neblaškomas vėjo, kad atsiskleistų jo netiesioginė reikšmė. Tik per netiesioginę reikšmę galėsime palyginimo deformaciją ne vien pažymėti, bet ir suprasti. Kaip minėjau pirmame įraše, palyginimas atrodo deformuotas viso teksto, kuriame kaip tik vyrauja dramatiškas blaškymasis ir kančia, atžvilgiu. Todėl ir bandant suprasti deformaciją reikia interpretuoti visą eilėraštį.

Eilėraštyje gana atvirai reiškiama mirties baimė, nerimas dėl mirties, o plačiau – ir užmaršties baimė. Tarsi žmogus mirtų dukart, fiziologiškai ir savo civilizacijai. Baimę pagrindžia tai, kas priešinama su mirtimi ir užmarštimi, ko, suprask, subjektas dėl mirties ir užmaršties anksčiau ar vėliau neteks: tai gyvenimas ir kentėjimas, įkvėpimas, iš jo gimstančios giesmės (poezija) ir tomis giesmėmis pelnoma išsvajota garbė.

Visos šios vertybės traktuojamos kaip poetiškai produktyvaus gyvenimo laipsniai, jos išdėstomos tikslingai nuo sąlygos iki rezultato. Eilėraščio žmogus gyvendamas sąmoningai kenčia, ieško įkvėpimo, kad sukurtų eilių, kad pelnytų garbę, kuri tada yra aukščiausia vertybė. Taigi šiuo atveju kančia irgi vertybė – pamatinė, kuri leidžia kurti aukštesnes vertybes. Be kančios negali būti pašaukimo ir kūrybos, be pastarųjų negali būti garbės, kuri jau ne kuriama, tik pelnoma². Žmogus pajungia gyvenimą kūrybinei kančiai ir taip per giesmes peržengia savo paskiro gyvenimo ribas, už ką ir įvertinamas stambesniu kultūros ir civilizacijos mastu.

Taip išklojus eilėraščio subjekto vertybinį kelią, galima nustatyti vietą, iš kurios tas subjektas dramatiškai kalba apie šioms vertybėms grasinančią mirtį ir užmarštį. Galima sakyti, kad čia veikia dvi „gyvenimo“ reikšmės, o kalbėjimo vietą žymi antroji. Viena reikšmė yra ta, pagal kurią tūkstančiai užmirštųjų „gyveno, kentėjo“. Tai gyvenimas kaip kančios dėl pašaukimo vertybė. Kita reikšmė – pati pozicija, iš kurios šitoks gyvenimas ir kentėjimas apžvelgiamas ir įvertinamas kaip galimai bergždžias. Tai gyvenimas platesne prasme, apimantis ne tik subjekto sau keliamus tikslus, bet ir jo santykį su savimi, keliančiu sau tikslus. Sakykim, kad tai egzistencija. Šios dvi reikšmės susipynusios: gyvenimas-kentėjimas, pašaukimas, kūryba ir siekis pelnyti garbę yra būdas egzistuoti, tai prasminga egzistencijos forma arba, kasdieniškai kalbant, gyvenimo prasmė.

Taigi subjektas kalba iš egzistencijos momento, kai sučiuopia savo pasirinktą būdą vertingai egzistuoti ir to būdo egzistuoti trapumą, nulemtą mirties ir užmaršties. Iš egzistencijos momento atliekama mirties projekcija griauna gyvenimo prasmę.

Pagal tai, kaip subjektas kalba apie mirtį (kaip minėjau, ji dviguba), taip pat galime nustatyti kryptingumą.

Mirties bijoma todėl, kad ši atimsianti kūrybinių kančių gyvenimą, užmaršties – nes ji atimsianti garbę, net ir tą, kuri jau pelnyta („Kur Sardės? Atėnai?“) Hierarchiškai garbė yra pirmesnė, ji yra tikslas, dėl kurio verta pajungti gyvenimą kūrybinei kančiai. Todėl ir užmarštis yra pirmesnė, nes ji pakerta garbę. Savo ruožtu, fiziologinė mirtis, panašiai kaip gyvenimas-kentėjimas, yra pamatinė antivertybė, sudaranti sąlygas užmarščiai. Štai kodėl ji baisi (čia nėra jokių užuominų apie kirminus à la Shakespeare).

Išklojus mirties-užmaršties antivertybinį kelią, taip pat galima nustatyti, iš kokios egzistencinės vietos tas kelias pasirodo kalbančiam subjektui. Jau iš pradžių buvo gana aišku, kad tai baimė. Tik dabar aiškesnis tos baimės turinys: tai subjekto atradimas, kad dėl mirties niekada nėra užtikrinta jo gyvenimo prasmė. Gyvenimas-kentėjimas, kuriam pasiryžta, gali būti ir nevertingas. Šitaip mirtis ir užmarštis grasina pagraužti poetinio pašaukimo kaip gyvenimo prasmės pamatus, palikti subjektą be atramos. Baimė užplūsta subjektą kaip netikrumas dėl savęs.

Man regis, šitoks įsibaiminusios egzistencijos vaizdas gana išsamiai atskleidžia pradinį impulsą, kurį eilėraščio visumoje galėtų žymėti palyginimo kaip dūmas, neblaškomas vėjo šaknis blašk- – toji atidėta, „pridengta“ teigiamoji forma, kuri dominuoja visame eilėraštyje ir leidžia nustatyti, kad forma neblaškomas čia tarsi nenuosekli. Elėraščio subjektas kuo tikriausiai „blaškosi“ ir mes galim suprasti kodėl. Neaišku tik kodėl jis sako išnyksiąs neblaškomas. Lieka apsvarstyti, kaip šiame kontekste galėtume suprasti galutinę neigiamąją formą, dėl kokio impulso ji būtų galėjusi atsirasti.

---

<sup>1. Pasikeitęs raidynas – tai dar vienas bruožas, kurį būtų labai įdomu interpretuoti kaip poezijos prasmės elementą. Tik reikėtų kitokių sąvokų.
2. Dabartiniai kanono tyrinėjimai turbūt koreguotų tokią eilėraščio subjekto prielaidą.</sup>

liapsuso analogai poezijoje - Išnyksiu kaip dūmas 1

Išnyksiu kaip dūmas, neblaškomas vėjo,
Ir niekas manęs neminės!
Tiek tūkstančių amžiais gyveno, kentėjo,
O kas jų bent vardą atspės?¹

Man jau kurį laiką atrodo labai miglotas, neaiškus Maironio pasirinkimas šiame eilėraštyje parašyti, kad kalbėtojas išnyks kaip dūmas, neblaškomas vėjo. Niekaip nepagaunu, ką tai reiškia estetinėje plotmėje, kaip suprasti, kad jis bus kaip dūmas, neblaškomas vėjo?

Kaip juslinis daiktiškas vaizdinys ši figūra neveiksminga: įsivaizduoti kaip sklaidosi dūmas be menkiausio oro judėjimo būtų tas pat kaip stebėti džiūvant dažus, pagal berods amerikietišką posakį. Pabandžius taip padaryti, dramatiškas, bet jau ir taip neitin dinamiškas eilėraštis tiesiog sustingsta vos prasidėjęs.

Gal ši figūra kiek aiškesnė ir suprantamesnė kaip jausmo išraiška. Pavyzdžiui, galime manyti, kad taip kalbama apie jokių jam išoriškų stichijų neblaškomą subjektą. Tik kad toks subjektas būtų deramos romantinės subjektyvybės priešingybė, be to, per visą eilėraštį subjektas kaip tik teatrališkai dramatiškai – kaip pridera romantiniam žmogui – blaškosi ir kenčia. Tad atrodo, kad šis keistai parinktas pažyminys tarsi netyčiom žymi tiesiogiai neišreikštus vidinius prieštaravimus.

Toks prieštaringumas kalboje primena Freudo numylėtus liapsusus. Tad gal verta pabandyti šitą palyginimą aiškintis pagal analogiją su liapsusu? Aišku, tai nebus joks Maironio psichikos aiškinimas. Geriausiu atveju toks eilėraštis kaip šis yra poetui suprantamas psichikos veikimo modelis, bet tikrai ne jo psichikos atvaizdas. Aiškintis pagal analogiją – tai tiesiog perkelti liapsuso struktūrą, atpažinti ją tekste. Šiame eilėraštyje reikiama struktūra lyg ir yra. Tarkime, sprendžiant iš viso teksto, čia kaip tik tiktų rašyti „išblaškomas vėjo“ ar kažką panašaus (tikrai nesiimsiu ieškoti tinkamiausio žodžio). Tokia formuluotė derėtų su kitomis eilėraščio dalimis:  

* Kaip bangos ant marių, kaip mintys žmogaus, / Taip mainos pasaulio darbai! 

arba 

* O kas mano kančios? Ar tas įkvėpimas? / Tie dvasios sumirgę žaibai!.. / Tik kraujas sujudęs, širdies tik plakimas, / Kuriems nebužilgo – kapai!

arba 

* Išnyko žmogus: ir svajota-sapnuota / Išblyško kaip ryto aušra! 

Visos šios eilutės gana aiškiai byloja apie išoriškai nulemtą išnykimą tiek fiziniu pavidalu, tiek kūrybos pastangomis ir vaisiais. Tad čia, kaip minėjau, tiktų „išblaškomas“ ar kažkas panašaus. Bet nieko tokio nėra, yra dūmas, neblaškomas vėjo...

Interpretuodami pagal liapsuso logiką, turim klausti, kodėl galėtų reikėti pakeisti „išblaškomą“ ar bet kokį kitą, dailiau išorybę žymintį žodį, – pakeisti skubiai, deformuojant, kad gautume neblaškomą? Atrodo labai tikėtina, kad palyginime kaip dūmas, neblaškomas vėjo esama deformacijos, nes, viena vertus, jame įrašytas eilėraščio visumai labai tinkamas „blaškomas“, kita vertus, ši būsena paneigiama. Toks semantinis prieštaringumas būtų deformacijos požymis estetinėje raiškoje, kur tiesiog netyčia iškraipyti žodžiai patenka žymiai sunkiau nei į kasdienę kalbą. Pagal liapsuso logiką reikėtų klausti, kokia neišreikšta intencija būtų galėjusi paskatinti šią deformaciją atsirasti.

Bandant traktuoti palyginimą kaip liapsusą, visų pirma svarbu atsižvelgti, kad aptarinėjame ne šnekamąją kalbą, o eilėraštį. Tai svarbu, nes eilėraštyje viskas susiję, todėl negalime išplėstinio pažyminio neblaškomas vėjo svarstyti atskirai nuo kitų teksto dalių. Vadinasi, liapsuso analogas būtų ne vien žodis neblaškomas (juk žiūrint vien kalbos vartojimo, tai visai neiškraipytas, normalus žodis) ir ne vien palyginimas kaip dūmas, neblaškomas vėjo. Vietoj to kaip galimą liapsusą turime svarstyti šio palyginimo-paneigimo atsiradimą eilėraščio visumoje. Tad liapsuso analogas šiame eilėraštyje galėtų būti neaiškios kilmės semantinė amalgama, kai pasirenkama rašyti neblaškomas vėjo, žymint izoliuotos ramybės būseną, nors atrodo, kad teksto visumai kaip tik labiau tiktų įvardyti smarkų išorybės poveikį, be to, šis poveikis netiesiogiai įvardijamas žodžio šaknimi („blašk-“).

Žodžiu, klausiu daugmaž taip – kodėl šiaip jau labai tvarkingos logikos tekste per deformuotą palyginimą susipina priešingos reikšmės, vienu metu žyminčios pražūtingus išorinio pasaulio dėsnius ir izoliuotą ramybės būseną?

---

^{1. Visas eilėraštis čia.}

„Gelbėkit vaikus“ socialinės reklamos kampanija prieš pyktį, iš kurio kyla smurtas. Moralas: „pagauk save“, kai pavojingai pyksti. Jis išreiškiamas atvaizdais ir žodžiais, bet man dabar rūpi tik atvaizdai ir jų retorika.

Iš „Gelbėkit vaikus“ 2018 m. veikos ataskaitos

http://atpazinkpykti.lt/

http://atpazinkpykti.lt/

Į juos žiūrint norisi konstatuoti: nepavykusi vizualinė metafora.

Apskritai metafora yra kryptinga: kas nors vienas yra kaip kas nors kitas, bet ne atvirkščiai. Be to, šitaip lyginant tasai antrasis narys tampa pavyzdinis, atstoja kokią nors kategoriją (dažnai tokią, kuri atrandama pačioje metaforoje – todėl daryti metaforas nelengva).

Tarkime, sakau, kad Indrė – tikra liūtė, arba kad šitas vaikas kaip gyvsidabris. Abiem atvejais antrasis dėmuo (liūtė, gyvsidabris) nėra tiesiog gyvūnas ar metalas; jis žymi kategoriją, apibrėžtą tam tikromis ypatybėmis. Galbūt liūtės atveju tai smarkumas, drąsa, ūmumas, žiaurumas ir pan., gyvsidabrio atveju – nenuspėjamas judrumas, nepastovumas, staigi reakcija į aplinkos pokyčius ir pan.

Kad ir kokios būtų tos ypatybės, metafora neapverčiama. Tikra liūtė – tai Indrė arba gyvsidabris kaip šitas vaikas nėra veiksmingos metaforos. Kad jos veiksmingos, gali atrodyti tik jeigu iš tiesų vis dar turime omenyje pirmąją versiją ir atliekame apvertimą vien formaliai sintaksiškai. Pabandžius apversti ir semantiškai, kad Indrė ar šitas vaikas būtų pavyzdinių ypatybių derinys, priskiriant tas ypatybes liūtei ar gyvsidabriui, išeina šnipštas.

Taip pat ir šios socialinės reklamos vizualinė dalis man atrodo neveiksminga, bent jau vertinant atvaizdą kaip savarankišką raiškos vietą.

Ar gali perdėtai įpykęs žmogus turėti kokių nors ypatybių, kurios būtų būdingos įkaitusiam lygintuvui ar kavinukui, bet kartu pakankamai bendros, kad turėtume ne ieškoti ne tiesmuko žmogaus panašumo su kavinuku, o galimybės per kavinuką priskirti žmogų kategorijai? Regis, tai įmanoma: tarkime, įkaitęs lygintuvas ir kavinukas yra pavojingi, skausmingi liesti; taip ir smurtingo pykčio apimto žmogaus verčiau vengti, jis gali sukelti fizinę žalą.

Ar gali, kita vertus, įkaitęs lygintuvas ar kavinukas turėti ypatybių, kurias paveikiai apibūdintume per jo panašumą su žmogui būdingomis kategorinėmis savybėmis? Daugmaž įkaitęs lygintuvas / kavinukas – kaip piktas žmogus. Skamba nekaip, metafora neveiksminga.

Todėl nuvilia, kad vizualinėje šios kampanijos dalyje daroma būtent taip: vaizduojamas lygintuvas ar kavinukas, kurį tada turėtume apibūdinti per žmogų. Žmogaus nė nematyti. Aišku, iš žodinės dalies suprantame, kad yra atvirkščiai, kad čia žmogus apibūdinamas per lygintuvą / kavinuką. Bet kodėl vizualinė dalis turėtų būti klaidinanti? Arba jei ne klaidinanti, tai tiesiog iliustratyvi, neapdorota: suvokėjas turi atsiriboti nuo atvaizdo retorikos, iš atvaizdo į kalbą išversti reikiamas savybes, sudėti jas į kalbinę metaforą. Daug darbo! Iš esmės tenka pačiam pasidaryti metaforą iš užuominų, bet juk net ir norint tai nebūtinai pavyks.

Moralas: įvertinus vizualinės ir žodinės raiškos skirtumus ir į juos atsižvelgus, reklama būtų paveikesnė ir vertingesnė.