Ir niekas manęs neminės!
Tiek tūkstančių amžiais gyveno, kentėjo,
O kas jų bent vardą atspės?1
Man jau kurį laiką atrodo labai miglotas, neaiškus Maironio pasirinkimas šiame eilėraštyje parašyti, kad kalbėtojas išnyks kaip dūmas, neblaškomas vėjo. Niekaip nepagaunu, ką tai reiškia estetinėje plotmėje, kaip suprasti, kad jis bus kaip dūmas, neblaškomas vėjo?
Kaip juslinis daiktiškas vaizdinys ši figūra neveiksminga: įsivaizduoti kaip sklaidosi dūmas be menkiausio oro judėjimo būtų tas pat kaip stebėti džiūvant dažus, pagal berods amerikietišką posakį. Pabandžius taip padaryti, dramatiškas, bet jau ir taip neitin dinamiškas eilėraštis tiesiog sustingsta vos prasidėjęs.
Gal ši figūra kiek aiškesnė ir suprantamesnė kaip jausmo išraiška. Pavyzdžiui, galime manyti, kad taip kalbama apie jokių jam išoriškų stichijų neblaškomą subjektą. Tik kad toks subjektas būtų deramos romantinės subjektyvybės priešingybė, be to, per visą eilėraštį subjektas kaip tik teatrališkai dramatiškai – kaip pridera romantiniam žmogui – blaškosi ir kenčia. Tad atrodo, kad šis keistai parinktas pažyminys tarsi netyčiom žymi tiesiogiai neišreikštus vidinius prieštaravimus.
Toks prieštaringumas kalboje primena Freudo numylėtus liapsusus. Tad gal verta pabandyti šitą palyginimą aiškintis pagal analogiją su liapsusu? Aišku, tai nebus joks Maironio psichikos aiškinimas. Geriausiu atveju toks eilėraštis kaip šis yra poetui suprantamas psichikos veikimo modelis, bet tikrai ne jo psichikos atvaizdas. Aiškintis pagal analogiją – tai tiesiog perkelti liapsuso struktūrą, atpažinti ją tekste. Šiame eilėraštyje reikiama struktūra lyg ir yra. Tarkime, sprendžiant iš viso teksto, čia kaip tik tiktų rašyti „išblaškomas vėjo“ ar kažką panašaus (tikrai nesiimsiu ieškoti tinkamiausio žodžio). Tokia formuluotė derėtų su kitomis eilėraščio dalimis:
* Kaip bangos ant marių, kaip mintys žmogaus, / Taip mainos pasaulio darbai!
arba
* O kas mano kančios? Ar tas įkvėpimas? / Tie dvasios sumirgę žaibai!.. / Tik kraujas sujudęs, širdies tik plakimas, / Kuriems nebužilgo – kapai!
arba
* Išnyko žmogus: ir svajota-sapnuota / Išblyško kaip ryto aušra!
Visos šios eilutės gana aiškiai byloja apie išoriškai nulemtą išnykimą tiek fiziniu pavidalu, tiek kūrybos pastangomis ir vaisiais. Tad čia, kaip minėjau, tiktų „išblaškomas“ ar kažkas panašaus. Bet nieko tokio nėra, yra dūmas, neblaškomas vėjo...
Interpretuodami pagal liapsuso logiką, turim klausti, kodėl galėtų reikėti pakeisti „išblaškomą“ ar bet kokį kitą, dailiau išorybę žymintį žodį, – pakeisti skubiai, deformuojant, kad gautume neblaškomą? Atrodo labai tikėtina, kad palyginime kaip dūmas, neblaškomas vėjo esama deformacijos, nes, viena vertus, jame įrašytas eilėraščio visumai labai tinkamas „blaškomas“, kita vertus, ši būsena paneigiama. Toks semantinis prieštaringumas būtų deformacijos požymis estetinėje raiškoje, kur tiesiog netyčia iškraipyti žodžiai patenka žymiai sunkiau nei į kasdienę kalbą. Pagal liapsuso logiką reikėtų klausti, kokia neišreikšta intencija būtų galėjusi paskatinti šią deformaciją atsirasti.
Bandant traktuoti palyginimą kaip liapsusą, visų pirma svarbu atsižvelgti, kad aptarinėjame ne šnekamąją kalbą, o eilėraštį. Tai svarbu, nes eilėraštyje viskas susiję, todėl negalime išplėstinio pažyminio neblaškomas vėjo svarstyti atskirai nuo kitų teksto dalių. Vadinasi, liapsuso analogas būtų ne vien žodis neblaškomas (juk žiūrint vien kalbos vartojimo, tai visai neiškraipytas, normalus žodis) ir ne vien palyginimas kaip dūmas, neblaškomas vėjo. Vietoj to kaip galimą liapsusą turime svarstyti šio palyginimo-paneigimo atsiradimą eilėraščio visumoje. Tad liapsuso analogas šiame eilėraštyje galėtų būti neaiškios kilmės semantinė amalgama, kai pasirenkama rašyti neblaškomas vėjo, žymint izoliuotos ramybės būseną, nors atrodo, kad teksto visumai kaip tik labiau tiktų įvardyti smarkų išorybės poveikį, be to, šis poveikis netiesiogiai įvardijamas žodžio šaknimi („blašk-“).
Žodžiu, klausiu daugmaž taip – kodėl šiaip jau labai tvarkingos logikos tekste per deformuotą palyginimą susipina priešingos reikšmės, vienu metu žyminčios pražūtingus išorinio pasaulio dėsnius ir izoliuotą ramybės būseną?
Bandant traktuoti palyginimą kaip liapsusą, visų pirma svarbu atsižvelgti, kad aptarinėjame ne šnekamąją kalbą, o eilėraštį. Tai svarbu, nes eilėraštyje viskas susiję, todėl negalime išplėstinio pažyminio neblaškomas vėjo svarstyti atskirai nuo kitų teksto dalių. Vadinasi, liapsuso analogas būtų ne vien žodis neblaškomas (juk žiūrint vien kalbos vartojimo, tai visai neiškraipytas, normalus žodis) ir ne vien palyginimas kaip dūmas, neblaškomas vėjo. Vietoj to kaip galimą liapsusą turime svarstyti šio palyginimo-paneigimo atsiradimą eilėraščio visumoje. Tad liapsuso analogas šiame eilėraštyje galėtų būti neaiškios kilmės semantinė amalgama, kai pasirenkama rašyti neblaškomas vėjo, žymint izoliuotos ramybės būseną, nors atrodo, kad teksto visumai kaip tik labiau tiktų įvardyti smarkų išorybės poveikį, be to, šis poveikis netiesiogiai įvardijamas žodžio šaknimi („blašk-“).
Žodžiu, klausiu daugmaž taip – kodėl šiaip jau labai tvarkingos logikos tekste per deformuotą palyginimą susipina priešingos reikšmės, vienu metu žyminčios pražūtingus išorinio pasaulio dėsnius ir izoliuotą ramybės būseną?
1. Visas eilėraštis čia.
No comments:
Post a Comment