liapsuso analogai poezijoje - Išnyksiu kaip dūmas 3

Berndnaut Smilde debesis

Pagaliau grįžtu prie palyginimo neigiamąja forma kaip dūmas, neblaškomas vėjo.

Įdomu, kad tai būtent neigiamoji forma. Be šios eilėraštyje yra dar dvi (tik dvi!) neigiamosios formuluotės: niekas [manęs] neminės pirmo posmo antroje eilutėje ir nebužilgo trečio posmo ketvirtoje eilutėje.

Taigi, neigiamųjų formų gana mažai, juolab kad eilėraštis itin negatyvus: subjektas mirs, visi jį pamirš, nes visus kūrėjus pamiršta, ištisos civilizacijos žlunga, o taip trokštama garbė tėra akimirkos iliuzija ir kt. Šitoks intensyvus negatyvumas daugiausia reiškiamas teigiamosiomis formomis. Galima hipotetiškai klausti, ar šitoks kontekstas nesuteikia neigiamosioms formoms ypatingo statuso. Pabandysiu jas išskirti.

Dvi iš trijų minėtų neigiamųjų formų galima pagrįstai išdėstyti eilės tvarka: nebužilgo - niekas neminės. Pirma bus nebužilgo kapai, fiziologinė mirtis, tada – niekas neminės, užmarštis. Kaip rašoma paskutinėse eilutėse, „Išnyko žmogus: ir svajota-sapnuota / Išblyško kaip ryto aušra!“ Apie mirtį kaip antivertybę jos trajektoriją jau rašiau ankstesniam įraše.

O ką galime pasakyti apie dūmą, neblaškomą vėjo? Regis, šitas palyginimas niekaip nepapildo kitų dviejų neigiamųjų formų, nieko neprideda nei prie fiziologinės mirties, nei prie užmaršties. Vadinasi, šios neigiamosios formos statusas kitoks nei dviejų ankstesnių, jai nėra vietos jų eilėje. Turbūt todėl, kad šis palyginimas komentuoja abu kitus neiginius: „išnyksiu kaip dūmas“ – tai ir „numirsiu“, ir „būsiu pamirštas“.

Taigi palyginimo išskirtinį statusą lemia subjekto palyginimas su dūmu. Panašu, kad jis lemia ir palyginimo panašumą į liapsusą. Būtent dūmo vaizdas, sugretintas su mirties ir užmaršties baimės drama, išbalansuoja kasdienę logiką tiek, kad „išblaškomas“ gali būti pakeistas „neblaškomu“ (sakyčiau, variantas „neblaškomas“ paryškina dūmo kaip juslinės figūros kontūrą). Mat dūmas savaime yra ypatingas pavidalas – judrus, efemeriškas, necentruotas. Visai kitoks nei eilėraščiui būdingi griežti loginiai kirčiai, kitoks nei aiškiai apibrėžtą tikslą ir grėsmę iš stabilios vietos įvardijantis subjektas.

Taigi, palyginimo panašumas į liapsusą veikiausiai kyla iš jam parinkto daiktavardinio vaizdo, kuris savo ruožtu išskiria ir iškreipia dalyvinę konstrukciją. Net ir pradinė 1895 m. forma Išnyksiu, kaip dūmas, išblaškomas vėjo, yra prieštaringa, nes „Išnyksiu“ žymi momentinį nutikimą (mirtis kaip taškas), bet dūmo išsisklaidymas niekada nėra momentinis. Prisiminus ankstesnį įrašą, viso eilėraščio akiratyje dramatiškas sušukimas „Išnyksiu“ dar žymi ir centruotą, stabilią egzistencijos vietą, iš kurios apžvelgiama niūri perspektyva, o štai dūmas neturi centro nei stabilaus pavidalo. Taigi pats palyginimui parinktas vaizdas nesiduoda integruojamas į eilėraščio loginę struktūrą ir dėl to gali pasirodyti kaip tai struktūrai priešingas semantinis impulsas, būtent „poetinis liapsusas“.

Norint šį impulsą įreikšminti, verta pamėginti suprasti eilėraščio draminį monologą ne vien esamuoju laiku, bet kaip protrūkį platesnėje subjekto gyvenimo panoramoje (į ją nurodo kalbos apie pašaukimą, garbei kuriamas giesmes kaip gyvenimo prasmę). Galime įsivaizduoti subjektą Autorių (abstrakčia prasme), ilgą laiką kasdien iš pašaukimo siekiantį amžinos garbės, bet nujaučiantį, kad ta amžinybė nė kiek neužtikrinta

Gyvenimas tokioje prieštaroje – tai angst, tegul labai formalus, bet vis tiek egzistencinis nerimas. Galima numanyti, kad eilėraščio draminis monologas yra pavyzdinė reprezentacija, o subjekto gyvenime tokie vidujybės sprogimai kartojasi nuolat. Išvarginus nerimui dėl neužtikrintos gyvenimo prasmės pasiduodi nevilčiai, tada vėl įsiklausai, išgirsti pašaukimą, stojiesi ir tęsi gyvenimo projektą.

Bet kur egzistencija, ten ir pasirinkimai. Nuolat kentėdamas ir pakartotinai dramatizuodamas dėl pašaukimo beprasmybės mirties akivaizdoje, kaskart atidedi ir kitą galimybę ar bent jau fantaziją – peržengti produktyviosios kančios horizontą, atsisakyti aptarnauti išskirtinį sociokultūrinį vaidmenį, patirti save kitaip nei kovotoją civilizacinės garbės arenoje. Ar bent vienu įsivaizduojamu atveju toks subjektas nebūtų tarsi pakibęs ore, išcentruotas, efemeriškas, betikslis, bet kartu dinamiškas, nevaržomas privalomos patirties, jautrus visada laikinam ryšiui su pasauliu? Taigi, kaip dūmas, ir nesvarbu, blaškomas ar ne, mat vis tiek išsisklaidantis savaime ir savo noru.

Štai taip pritaikius liapsuso sąvoką poezijai galima už keistesnės eilėraščio vietos tarsi atrasti dureles į slaptus namo koridorius, galbūt net atsidurti kitoje didžiojo svetainės veidrodžio pusėje. Aišku, svarbu nepamiršti, kad įžengei per labai siauras duris, – tokia interpretacija nėra eilėraščio perrašymas, veikiau produktyvi abejonė teksto ribų savaime-suprantamumu.

Man dabar įdomiausia, kad labiau įtikinama prasmės nuokrypio sąlyga pasirodė esąs ne dalyvio formos pakeitimas, bet dūmo vaizdas, taigi savotiškas pasaulio juslinės formos atsparumas loginei formai. Tai leidžia tikėtis panašių slaptų durelių aptikti ir kitur, kur kalba apipina vaizdus.