Dar štai toks reklamos vizualinis riktas, iš tų, kur per daug akivaizdūs. Šiaip stebėtina, kaip tokie praeina ir patenka į viešumą.

Sexy moteris pravirom lūpom ir bikiniu. Krūtinės beveik nesimato, bet šiek tiek matosi. Ir iš kažkur ant jos automobilio skelbimlentė su užrašu „2 rut“ – „du rutuliukai“, kurie dar ir nupiešti. Du rutuliukai ir krūtys, kurių nesimato, bet matosi. Žodžiu... Ką čia bepridursi, nebent tai, kad moteris valgo visai ne rutuliukus, o labiau falinės formos ledus, ir tikrai niekuo neprekiauja.

Taigi, ledų rutuliukai čia ne į temą, tai iškraipymas ir riktas. Įdomu, kaip moters figūros krūtys „apnuoginamos“ per rutuliukų ikoninį atvaizdą, kuris tokiu būdu įgyja simbolinę vertę, neatsiejamą nuo geismo. Galbūt reikėtų sakyti, kad simbolinė vertė geismą „kanalizuoja“? Pats moters atvaizdas seksualizuotas, bet padorus, o štai potekstėje – per kalbą ir įsiterpusį atvaizdą ne į temą – prasimuša labiau specifinis seksualinis troškimas. 

Kita vertus, tai viešas atvaizdas, kultūrinis produktas, o ne individualus kalbos srautas. Todėl šiuo atveju riktas yra ne tiesiogiai psichikos, bet prasmės problema: kaip reklama – kultūrinė praktika – reprodukuoja netiesioginį „krūtų apnuoginimo“ vaizdinį. 

Tai tikrai nereiškia kad kiekvienas reklamą pamatęs žmogus įžvelgia šitą riktą ir taip vaizduotėje nurengia moters atvaizdą. Bet riktas ir nėra tiesioginės raiškos atvejis. Riktų individualiame šnekos sraute mes taip pat dažnai nesureikšminame. Todėl čia veikiau svarbu, kad pasirodydamas šis riktas apreiškia tam tikros kultūrinės praktikos „nesąmoningumo“, galbūt „nuolatinės potekstės“ arba, bendriau, neišreikštumo plotmę, kuri nors ir neišreikšta, bet efektyvi. 

Kitaip sakant, tas „nurenginėjimas“ neišreikštas vyksta nuolatos, tik štai kartais „prasimuša“ tokiais netiesioginiais prasmės sutrikdymais. Teiginys, kad toks „nurenginėjimas“ nuolat vyksta, atrodo kone savaime suprantamas, tai juk ir yra vadinamasis „sex sells“. Užtat nėra savaime suprantama lokalizuoti jį ne individo psichikoje, bet viešos raiškos, kultūrinės praktikos būtiname neišbaigtume. Netiesiogiai „nurenginėdami“ atvaizdus ne tik geidžiame, bet ir tokiu būdu suprantame pasaulį. Tokie nematomi vaizdiniai galėtų būti toji kultūros dinamika, kuri leidžia biologiškai determinuotam psichiką persmelkiančiam geismui įsilieti į kolektyvines gyvenimo formas.